Savivertė: nuo ko ji iš tikrųjų priklauso?
Ar kada pastebėjai, kaip tavo savijauta apie save keičiasi priklausomai nuo to, kaip sekasi? Vieną dieną jautiesi užtikrintas, nes viskas pavyko. Kitą – pradedi abejoti savimi, nes padarei klaidą. Tarsi tavo vertė nuolat svyruotų kartu su rezultatais.
Tai labai žmogiška patirtis. Ir būtent čia slypi vienas svarbiausių savivertės klausimų: nuo ko ji iš tikrųjų priklauso?
Savivertė – tai mūsų bendras savęs vertinimas: kaip matome save, kiek jaučiamės vertingi, priimtini ir pakankami. Psichologijoje ji dažnai skiriama į dvi formas: sąlyginę (priklausomą nuo pasiekimų) ir stabilesnę, vidinę savivertę.
Pasiekimai vs. vidinė vertė
Šiuolaikinėje kultūroje savivertė dažnai siejama su pasiekimais: rezultatais, produktyvumu, įvertinimu ar kitų nuomone. Tokiu atveju ji tampa sąlyginė – „esu vertingas, jei man sekasi“.
Toks modelis gali motyvuoti, tačiau turi ir kainą. Kai savivertė priklauso nuo išorinių rezultatų, ji tampa nestabili. Sėkmė ją pakelia, nesėkmė – sumažina.
Tuo tarpu vidinė vertė remiasi ne tuo, ką darome, o tuo, kad esame. Ji nėra susieta su nuolatiniu įrodinėjimu. Carl Rogers, humanistinės psichologijos atstovas, pabrėžė besąlygiško savęs priėmimo svarbą – gebėjimą vertinti save nepriklausomai nuo pasiekimų ar klaidų.
Tai nereiškia, kad pasiekimai nesvarbūs. Jie svarbūs, bet jie neturėtų būti vienintelis savivertės pagrindas.
Kodėl kartais jaučiuosi nepakankamas?
Nepakankamumo jausmas dažnai kyla tada, kai mūsų vidinė vertė susiejama su aukštais, kartais nerealistiškais standartais. Jei „pakankamas“ reiškia „be klaidų“, „visada produktyvus“ ar „geresnis už kitus“, šį kriterijų pasiekti tampa beveik neįmanoma.
Tyrimai rodo, kad savivertė, paremta išoriniais kriterijais (pvz., pasiekimais ar kitų pritarimu), yra labiau pažeidžiama ir susijusi su didesniu nerimu. Jennifer Crocker nagrinėjo vadinamąsias „kontingentines savivertės formas“ – kai žmogaus savivertė priklauso nuo konkrečių sričių (pvz., akademinių rezultatų ar išvaizdos).
Be to, vidinis kritikas, dažnai stiprina šį jausmą. Jis nuolat lygina, vertina ir primena, kur „nepakankame“.
Tačiau svarbu suprasti: nepakankamumo jausmas nebūtinai reiškia, kad iš tiesų esi nepakankamas. Dažniau tai rodo, kad tavo savivertė remiasi labai siauru pagrindu.
Kaip kurti stabilesnį pagrindą?
Stabilesnė savivertė atsiranda tada, kai ji tampa mažiau priklausoma nuo išorinių svyravimų ir labiau susijusi su vidiniu santykiu su savimi.
Vienas iš svarbiausių aspektų – gebėjimas atskirti savo vertę nuo savo veiksmų: “Tu gali padaryti klaidą, bet tai nereiškia, kad esi klaida!“. Šis skirtumas atrodo paprastas, bet praktikoje yra esminis.
Kitas svarbus elementas – emocinis lankstumas. Gebėjimas priimti tiek stipriąsias, tiek silpnąsias savo puses leidžia kurti realistiškesnį, stabilesnį savęs vaizdą.
Kaip stiprinti savivertę?
Savivertė nėra statiška – ją galima ugdyti. Žemiau pateikti keli paprasti, bet veiksmingi būdai.
1. Atskirti save nuo savo rezultatų
Kai kažkas nepasiseka, pabandyk sąmoningai įvardyti: „tai buvo nesėkmingas veiksmas, bet ne aš kaip žmogus“.
Šis principas padeda sumažinti savikritiką ir kurti stabilesnį savęs suvokimą. Jis plačiai taikomas kognityvinėje terapijoje.
2. Ugdyti savęs atjautą
Savęs atjauta reiškia gebėjimą elgtis su savimi supratingai, ypač sudėtingose situacijose.
Kristin Neff tyrimai rodo, kad savęs atjauta yra susijusi su didesniu emociniu atsparumu ir stabilesne saviverte. Svarbu tai, kad ji nereiškia savęs lepinimo – tai realistiškas ir palaikantis santykis su savimi.
Kai kitą kartą jausiesi suklydęs ar susidursi su problema, pagalvok: “Jei tai padarytų/pasakytų mano draugas, ką aš pasakyčiau jam?”. Juk neretai, mes draugus atjaučiam gerokai labiau, nei save 😉
3. Plėsti savivertės pagrindą
Jei savivertė remiasi tik viena sritimi (pvz., darbu ar pasiekimais), ji tampa pažeidžiama. Sąmoningai įtraukiant daugiau sričių – santykius, vertybes, asmenines savybes – ji tampa stabilesnė.
Tai reiškia, kad net jei vienoje srityje nesiseka, bendra savivertė išlieka mažiau paveikta.
Pagalvok, kokiose dar gyvenimo srityse savimi gali didžiuotis? Net jei iš pirmo žvilgsnio pasiekimas atrodo mažas, jis vistiek yra pasiekimas, tiesa?
4. Būk pats savo palaikytojas
Kai susiduriam su sunkumais, būna sunku sau pasakyti gerą ar palaikantį žodį. Tai pasiruošk tam iš anksto: pagalvok kelias palaikančas frazes ar sakinius, kurie tau padeda sunkesnėse situacijose. Galbūt tai tokie palaikantys žodžiai, kuriuos girdėjai vaiksytėje iš tau brangių žmoniu. Surašyk juos visus į sms žinutę ir išsiųsk ją sau. Kai susidursi su sudėtinga situacija – paskaityk šią žinutę, įsivaizduok, kad tau ją sako tau brangus žmogus.
Pabaigai
Savivertė nėra tai, ką reikia nuolat „užsitarnauti“. Ji labiau primena santykį – su savimi.
Galbūt svarbiausias klausimas nėra „ar esu pakankamas?“, o „nuo ko priklauso mano atsakymas į šį klausimą?“
Ir jei tas atsakymas nuolat keičiasi kartu su rezultatais, gali būti, kad atėjo laikas kurti tvirtesnį pagrindą – tokį, kuris išlieka net tada, kai gyvenimas nėra tobulas.
Naudoti šaltiniai
Jennifer Crocker & Wolfe, C. T. (2001). “Contingencies of Self-Worth”. Publikuota Psychological Review
Roy F. Baumeister et al. (2003).“Does High Self-Esteem Cause Better Performance?” Publikuota Psychological Science in the Public Interest
Kristin Neff (2003). “Self-Compassion: An Alternative Conceptualization of a Healthy Attitude Toward Oneself”. Publikuota Self and Identity
ir k.t.